R.Urbonavičiūtė: Moljeras pastatė šį spektaklį, ne aš
Parašyta kestas 2011-10-05 10:18
Šių metų Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje dalyvauja Užupio teatras iš Vilniaus. Šis teatras pristato legendinę Ž. B. Moljero komediją „Skapeno klastos“ – tai naujas, šiuolaikinis garsiojo spektaklio pastatymas. Ta proga kalbiname spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.
Išplėstos naujienos
Šių metų Dalios Tamulevičiūtės vardo profesionalių teatrų festivalyje Varėnoje dalyvauja Užupio teatras iš Vilniaus. Šis teatras pristato legendinę Ž. B. Moljero komediją „Skapeno klastos“ – tai naujas, šiuolaikinis garsiojo spektaklio pastatymas. Ta proga kalbiname spektaklio režisierę Ritą Urbonavičiūtę.





















Meistrišką komediją ir garsiąją frazę „Velnias nešė jį į tą galerą?“ į šias dienas atkėlęs Užupio teatras nepalieka abejonių tarp teatro mylėtojų ir sulaukia vis daugiau teigiamų vertinimų. Kodėl pasirinkote Ž. B. Moljero komediją „Skapeno klastos“?
Užupio teatrui atsirado galimybių statyti tokią pjesę, kuri seniau buvo labai gerai žinoma, bet dabar jau užmiršta, ir kurią reikėtų atgaivinti nauju pastatymu. Džiaugiuosi, kad nepraleidome šios progos. Prieš keliasdešimt metų režisierius Vytautas Čibiras buvo pastatęs labai gerą Moljero „Skapeno klastų“ spektaklį. Tuomet vaidino šauni komanda: R. Butkevičius, F. Jakšys, R. Karvelis – nepakartojamas aktorius, visų komedijinio žanro aktorių mokytojas. Šį Moljero kūrinį statyti naujai buvo labai didelė rizika ir iššūkis. Rizika, kad gali nepadaryti taip gerai. Žinoma, V. Čibiras ir anuomet vaidinę aktoriai buvo šio mūsų pastatymo mokytojai, kitaip ir būti negalėjo. Vyresnės kartos žmonės šią pjesę žino, yra matę spektaklį teatre ar televizijoje. O jei kas ir nežino, tai labai gerai atsimena frazę – „Ko jį velnias nešė į tą galerą?“. Man buvo iškeltas uždavinys - padaryti geriau. Ar pavyko? Įvertinkit jūs.

Užupio teatras stebina savo universalumu. Jūsų spektakliai pritraukia visų amžiaus grupių žmones. Kaip manote, kuo universalus Moljeras?
Ilgai rinkau medžiagą šiam pastatymui, iš „pašaknų“ išstudijavau paties Moljero gyvenimą, anų laikų visuomenę. Supratau jo asmenybės tragizmą, kaip ir kodėl jis kūrė teatrą. Ir priėjau išvadą, kad mūsų ir Moljero laikmečiai – labai panašūs. XVII amžiuje, jau subrendusio renesanso laikais, buvo vertybių devalvacija ir vartotojiškumo pakilimas, ir mūsų laikais ta pati situacija: technikos ir technologijų atgimimas, tarsi renesansas, o visur plyti vartotojiškumas, nykstančios vertybės. Ši tema spektaklyje tik užkabinta, nenagrinėta giliau. Tačiau jei ne ši sąsaja, būtų buvę išties sunku atrasti sprendimą šiam pastatymui, išlįsti iš to klasikinio dekoratyviškumo. Kitas iškeltas uždavinys – kad visgi Moljeras išliktų: scenografijoje, kostiumuose, dekoracijose, muzikoje, dvasioje. Teko išstudijuoti ir pagauti jo dvasią. Iš pradžių norėjau moderno, bet vėliau, kai pažinau Moljerą, jo nebereikėjo – atsisakiau. Todėl scenoje stovi Moljero laikų teatro kolonos, iki smulkmenų atkurti kostiumai, detalės. Galėtume vaidinti šią komediją ir turgaus aikštėse ar karaliaus rūmuose, ir gatvėje ir kamerinėje erdvėje, ji tam kaip tik pritaikyta – tikra moljeriška komedija.
Moljeras atrodo toks žemiškai žaismingas, spalvingas – gali pagalvoti, kad viskas labai lengvai jam gyvenime ėjosi. Bet jeigu ne Moljero kančia, badas ir nepritekliai, gyvenimas ant ratų gastrolėse - jis nebūtų toks artimas mūsų dienų teatro žmonėms. Kaip ir šiais laikais, taip ir anais, aktorių trupės keliaudavo po visą šalį, kartais neturėdamos ko pavalgyti. Ir pripažinimas ne kiekviename mieste laukdavo, ir Moljerą publika pomidorais apmėtydavo už nepatikusį ar perdaug įžeidų juoką. Tačiau jis buvo geras prodiuseris ir strategas, todėl ir sugebėjo tiek pasiekti.

























Interaktyvumas teatro scenoje – kodėl jo prireikė šiame spektaklyje?
Čia irgi Moljeras. Tai visai ne nauja idėja - ji atsirado kartu su teatro gimimu dar Antikos laikais. Ir Moljeras mėgo mėtyti replikas į publiką, gyvai reaguoti į žmones, sėdinčius salėje. O vaidindamas karaliaus rūmuose, mėgdavo nors ir netiesiogiai, bet ištarti karaliui kokį komplimentą. Ir mes, jeigu ateitų į spektaklį karalius, sugalvotume kaip jį pagerbti komedijos veikėjo ištartais žodžiais. Visa tai ir yra Moljero teatras. Viskas už to žodžio slepiasi. Pats Moljeras mokė savo aktorius, kaip vaidinti su publika, taip ir rašė pjeses. Taigi nes mes čia tą interaktyvumą sugalvojome, o jis. Šiame kūrinyje tiek daug gyvybės ir visa ji nulemta paties autoriaus. Tad galiu drąsiai sakyti - Moljeras pastatė šį spektaklį, ne aš.

Kai pradėjote režisuoti „Skapeno aistras“, ar buvote iš karto numačiusi aktorius, kurie įkūnys personažus?
Pagrindinį Skapeno vaidmenį atliekantis Linas Barauskas Užupio teatre yra sukūręs ne vieną personažą. Jis vaidino K. Sajos „Mėšlungyje“, A. Daškaus „Tyloje“, taip pat spektakliuose vaikams. Tai labai talentingas ir charizmatiškas aktorius, tad abejonių nebuvo. Linas atsidavęs teatrui, geras aktorius, nuolat tobulėja. Linas ir yra tas aktorius, kuris visada eina į priekį, kurdamas savo vaidmenį. Ryškus Skapeno personažas yra naujas laiptelis, tačiau jam puikiai pavyksta perteikti reikiamą energiją. O kitus trupės narius nusižiūrėjau pagal tai, ar jie sugeba suprasti Moljerą ir jo komediją. Manau, pavyko surinkti darnią trupę: čia kuria ir jauni aktoriai, ir patyrę scenos profesionalai. Senajame pastatyme vaidinęs aktorius F. Jakšys, matęs Užupio teatro spektaklį, pagyrė aktorius už darbą, gerai įvertino.

Parindinis personažas – vienas charizmatiškiausių ir sudėtingiausių personažų komedijos istorijoje. Kokį Skapeną matote Jūs?
Tai mūsų laikų herojus. Skapenas nėra išlepintas gyvenimo, tačiau iš jo pasiima viską, ko nori, mėgaujasi tuo ir geba kitus apvynioti aplink pirštą. Tiesiog linksmas gyvenimo artistas, gudruolis, sugebantis pasijuokti iš gobšių turtuolių ar gašlaus jaunimėlio. Kartu jis ir labai žmogiškas – matyt, jautriausias iš visų šios pjesės personažų.

Užupio teatras, su kuriuo itin daug dirbate, yra vadinamasis „benamis“. Tai yra teatras, kuris neturi savo pastato Vilniuje. Menui ypač sunku, kai jis vaikščioja nuo durų prie durų ir prašosi įleidžiamas. Kaip Jums pavyksta tokiomis sąlygomis taip aktyviai veikti?
Ne tik mūsų teatras benamis, yra daugiau tokių klajoklių. Reikėtų kalbėti iš esmės apie pastatų, skirtų kultūrai, problemą. Sovietiniais laikais Vilniuje ir kituose miestuose veikė vadinamieji kultūros namai, kino teatrai. Kai kurie jų išaugo į teatrus, tačiau šiuo metu dauguma, su valdžios pagalba, tapo privatizuoti komercinių struktūrų. Užupio teatras šį sezoną keliauja į kitas sostinės erdves, kitų miestų teatrus, džiaugiasi galimybe pasirodyti Dalios Tamulevičiūtės vardo festivalyje Varėnoje. Turim galimybių ir norų dirbti, tad nepaleisim teatro gyvuonies iš rankų.

Ačiū už pokalbį. Daugiau informacijos apie Užupio teatrą rasite internete www.uzupioteatras.lt


O tie, kurie nori pamatyti šį spektaklį, primename:
Spalio 15 d. (šeštadienį) 18 val. Varėnos kultūros centras