Laisvasis pasaulis. 2084-ji. |
Idiotizmai Visuomenė šauniai atomizuoja, darbas atliktas. 90 proc. namų ūkių sudaro vienas (1) asmuo, o tai stiprus vidurinysis visuomenės sluoksnis diktuojantis madas. Likę 10 proc. tai nesusipratėliai konservatyvieji sluoksniai, pasmerkę save vargui ir nepritekliui, gyvenantys 20 a. visuomenės modeliu tėvai, vaikai, seneliai. Jų gyvenimas vargingas, nes jau nuo 2056 m. valstybė neremia šeimų auginančių vaikus, dar anksčiau panaikintos senatvės pensijos. Gyvas kol dirbi, t. y. turi pinigų. Kita minėtų 10 proc. dalis, tai absoliutūs turčiai, kurie gali sau leisti gyventi šeimomis. O tai kaip gi atrodo tas vidurys, o ir pati visuomenė? Apie tai šiek tiek vėliau.
Visuomenę atomizavo pramogos. Gyvenimas, tai nesibaigianti pramoga, tiesa netoks ilgai kaip visi pagalvotų. Pastarasis dažniausiai baigiasi ties 40-ju gimtadieniu. Ir čia visai ne ligos kaltos, visai ne, tiesiog labai populiari eutanazija, o ypač VIP tikra, tikro Individo svajonė. Tai gi, pensininkų kaip ir savižudybių nėra, na beveik nebėra, šaunu ar ne, na išskyrus tuos 10 proc. konservatyviųjų varguolių ir už viską susimokėti galinčių turtingųjų.
Na gi apie viską iš eilės.
Šeima.
2039 m. valstybės vardu įregistruojama paskutinė santuoka. 2040 m. šeimos institutas dingsta iš viešo valstybės gyvenimo ir dokumentų. Šeima tai socialinė atgyvena, stabdanti kūrybinį, o svarbiausia individualų progresą. Feministės triumfuoja, vaivorykštiniai, kiek nusiminę visada norėjo turėti šeimą, o čia te tau kad nori. Pasirodo yra kietesnių įtakos grupių.
Individas.
Individas visa ko pagrindas ir matas. Jis vienintelis, išskirtinis, nepakartojamas, laisvas, nevaržomas. Na bent jau jis visu šiuo šlamštu tiki. Kita vertus, o koks skirtumas. Vyrai nekariauja, moterys negimdo. Individai linksminasi.
Ekonominė veikla.
Visa kiek rimtesnė fizinė veikla robotizuota ir kompiuterizuota. Visa ekonominė veikla sukoncentruota didžiųjų korporacijų rankose. Individai, 20 a. pradžios supratimu, nedirba, tačiau teikia įvairiausio plauko paslaugas pramogų industrijoje, kurioje dirba 85 proc. visuomenės.
Valstybė.
2067 m. buvo išrinktas paskutinis prezidentas. Korporacijų inicijuoti, o Individų karštai palaikyti referendumai, į istorijos sąvartyną nušlavė visas nacionalines Laisvojo pasaulio valstybes. Istorija baigėsi. Kam reikalinga valstybė? Viešųjų paslaugų ji jau seniai neteikia, o korumpuoti politikai absoliutus nesusipratimas. Karo, kaip natūralaus būvio tarp valstybių nebeliko, nes nebeliko pačių valstybių, sienų nebeliko, tautybių niekas neklausia, tiesą sakant, jų niekas ir neprisimena. Individai domisi tik pramogomis. Individas aukščiau visko. Valstybę, tiksliau Parlamentą, atstoja Korporacijų atstovų Parlamentas, kuris leidžia visada protingus įstatymus.
Vaikai.
2068 m. įsigaliojo tarptautinės laisvos prekybos žmonėmis ir jų dalimis (organais), taisyklės. Beveik tuo pačiu laikotarpiu gimdančių moterų procentas priartėjo prie 10. Tai, vis tų pačių, konservatyviųjų varguolių ir už viską susimokėti galinčių, turtingųjų moterys. Tai gi, vaikai importuojami iš užribio, t. y. mūsų supratimu, trečiųjų šalių. Tačiau kas įdomiausia, tuo užsiima ne Individai, o tarptautinės korporacijos, kurios vaikus augina iki pilnametystės, t. y. iki 12 metų, vėliau įšventina į tikruosius Individus ir įdarbina pramogų industrijoje. Taip ir sukasi gyvybės ratas.
Eutanazija.
Kaip minėta, pensininkų ir savižudybių nėra. Na, išskyrus nesusipratėlius varguolius ir turtinguosius, kurie vis dar nesibodi nusenti, o kartais net atsisakyti nemokamos eutanazijos paslaugų, beigi pasirinkti atgyvenusius būdus nukeliauti anapilin.
Paprastai visi individai susitvarko iki 40-ųjų savo niekingo gyvenimo metų. Šioje srityje individams yra platus pasirinkimas. Korporatyvinė, mūsiškai socialinė, eutanazija visiškiems nevykėliams, tiesa kiek skausminga ir nemaloni, primenanti 19 a. gyvulių skerdyklas, nors ir su žmogišku veidu, tačiau nemokama, dėlto populiari. Įprastinė eutanazija mokama, tačiau nebrangi, subalansuota nepretenzingam vidutiniokui. Na ir pagaliau VIP eutanazija pats pavadinimas sako, kad ji labai brangi, tačiau 25 metus padirbėjus pramogų industrijoje ir kas mėnesį atidedant tam tikra sumą, visai pasiekiama svajonė net ir eiliniam Individui. Reikia tik netingėti. Kas daug dirba, tas užsidirba.
Maistas.
Maisto pramonės lobistai pasiekė savo. Nuo 2069 m. įstatymais uždrausta prekiauti neapdorotais maisto produktais. O tai reiškia, kad nuo to momento buvo uždrausta prekiauti tiesiog daržovėmis, vaisiais, žuvimi, kiaušiniais ar kitais produktais, kurie prieš tai nebūtų termiškai ar kitokios technologijos pagalba apdoroti ir atitinkamai supakuoti. O taip! tiesiog bulvių nenusipirksi, jos arba virtos ir marinuotos, arba apkeptos ir šaldytos. Kitaip tariant, visas maistas gaminamas gamyklose. Gražu. Ir svarbiausia jokių atliekų, viskas perdirbama, parduodama ir suvartojama. Tegyvuoja gamyklinis konvejeris.
Nėštumas.
2075 m. priimta Visuotinė individų teisių konvencija. Pastaroji, viename savo punktų numato, kad individas turi absoliučią teisę nepastoti. Įgyvendinat šį naująjį pasiekimą individo teisių srityje, maisto pramonė, teisės aktų pagalbą buvo priversta į gaminamą maistą privalomai dėti kontraceptikų. Tiesą sakant, maisto pramonė tuos kontraceptikus dėjo ir anksčiau, tik niekam nežinant.
Mobilus telefonas.
21 a. pradžioje, gimus vaikui, jam buvo suteikiamas asmens kodas, išrašomas gimimo liudijimas. Nuo 2079 m. kiekvienam naujam individui iškilmingai įteikiamas mobilaus ryšio telefonas, kurio numeris ir yra individo asmens kodas, banko sąskaita ir visa kita. Neturi telefono esi niekas. Maždaug nuo 2050 m. buvo pradėta diegti technologija, kuri leidžia telefoną įkrauti nuotoliniu būdų, kiek vėliau ji buvo patobulinta, tapo privaloma ir jau nuo 2061 m. buvo įstatymais nustatyta, kad individams draudžiama išjungti telefonus. Gamintojai gretai prisitaikė, pradėjo gaminti aparatus be išjungimo galimybės ir nuolat įkraunamus nuotoliniu būdu.
Laukite tęsinio.
|
|